Vaikštome kasdien ir neskaičiuojame nueitų kilometrų. Kai ėjimas toks natūralus ir neišvengiamas kasdienis veiksmas, net nesusimąstome, kad eidami tikslingai, galime pagerinti sveikatą. Stuburo ir sveikatingumo centras „Sveikatos sala” kiekvienam savo klientui siūlo individualią ėjimo programą, Albertas – ne išimtis. Jis ryžosi pagal jam sudarytą programą nužingsniuoti net 2400 km – simbolišką atstumą nuo Vilniaus iki Maljorkos. Atstumas įspūdingas, tad smalsu, kiek laiko Albertas užtruko, kaip jam sekėsi ir kaip tai pakeitė kasdienį gyvenimo ritmą.
Pasiūlymą nueiti tam tikrą atstumą tam tikru tempu Albertas gavo ne atsitiktinai. Vienas iš „Sveikatos salos” unikalaus metodo etapų susijęs būtent su sveikatinančiu ėjimu. „Man reikėjo sustiprinti raumenyną ir paruošti savo kūną užsiėmimams sporto salėje. Žinoma, prieš tai teko peržiūrėti ir mitybą, vien tai leido atsikratyti nemažai riebalinės masės, o tada sekė specialiai man sudaryta ėjimo programa. Man ji tiko ir patiko, buvo labai smalsu, koks bus rezultatas, tai mane motyvavo, tad užsibrėžiau, kad turiu tai padaryti ir neleidau sau dvejoti. Tas kilometražas taip pat neatrodė toks baisus, nes visada kažkokiu judėjimu ar pasportavimu užsiimdavau, tik be jokios sistemos ir tikslo. Tiesa, kai paskaičiavau, kad tai užtruks beveik tris metus, supratau, kad tai nebus tiesiog darbas, o tai taps kasdieninio gyvenimo dalimi” – pradžią prisimena Albertas. Šiandien jis jau patyręs ėjikas, įdomumo dėlei bandantis kombinuoti greitą ėjimą su ramesniu, tyrinėjantis savo galimybių ribas sparčiu tempu įveikinėjant net ir 15 km.
Galbūt tuos 2400 kilometrų, kuriuos reikėjo nueiti, galima įveikti ir greičiau, tačiau Albertas užtruko nei daug, nei mažai – 2,5 metų. O prieš tai dar laukė devyneri mėnesiai pasiruošimo. Kaip prisipažįsta pašnekovas, keista atrodė profesoriaus Valieriaus Jasiūno rekomendacija jam pradėti nuo vieno kilometro ir pamažu pratintis vienu ypu nužingsniuoti šešis, nes tie šeši kilometrai neatrodė neįveikiami. Tik ne tuo atveju, jei bandai juos įveikti rekomenduojamu tempu ir su tam tikromis sąlygomis. Būtent beveik valanda ėjimo tinkamu tempu ir tapo tuo iššūkiu, prie kurio reikėjo prisitaikyti. „Turi būti nuoseklus ir priprasti prie tokio ėjimo, kuris geriausias sveikatinimui. Man buvo iškeltas tikslas nueiti nesustojant šešis kilometrus tam tikru tempu, o tempas toks, kad norint eiti greičiau, jau reikėtų bėgti,” – apie vieną iš iššūkių prasitaria Albertas. Jis šešis kilometrus įveikdavo per 50 min., tad žingsniuodavo tikrai sparčiu 7-7,5 km/h greičiu. Tokį greitį, tempą ir rekomenduojamą pulsą jam reikėjo išlaikyti pastoviai viso atstumo metu. Tik įžanginio ėjimo metu Albertas suprato, kaip reikės eiti, o norint rezultato – ėjimas turėjo būti būtent toks – spartus ir sutelktas. Taip nepavaikščiosi nei su draugais, nei su šunimi, anot pašnekovo, „tada jau prarandi koncentraciją, išsiblaškai, nebepavyksta palaikyti tempo.”
Tiesa, žingsniuodavo ne kasdien, o kas antrą dieną, nors pačiu aktyviausiu periodu eidavo 4 kartu per savaitę. Antruoju iššūkiu tapo režimas: „Prieš ryto ėjimą reikia anksčiau pavalgyti, prieš miegą – išgerti kalogeną, norisi ir išsimiegoti, tad teko mokytis planuoti vakarą ir rytą taip, kad spėčiau atlikti visas pasiruošimo procedūras”. Nors atrodo, kad koją programos vykdymui galėjo pakišti ir nuobodi rutina, pašnekovas jos nejautė net ir eidamas vieną ir tą patį maršrutą: „Šiltuoju metų laiku visada einu iki ežero, tada išsimaudau ir ramesniu tempu paržingsniuoju atgal. Visais metų laikais vaikštau tik lauke, nes man tai teikia daugiau džiaugsmo ir suformuoja pojūtį, kad dienos darbus pradedi rimtai pajudėjęs ir su energija, na o tradicinius pasivaikščiojimus paįvairina nauji maršrutai atostogų bei komandiruočių metų.”
Paklausus, ar vis dar eina, po įveiktų programos kilometrų, Albertas prisipažįsta: „Dabar ėjimo kažkiek sumažėjo, tačiau, kaip ir buvo planuota, padaugėjo laiko sporto salėje. Tačiau ėjimo neapleidau, einu maždaug 3 kartus per savaitę ir turiu tikslą per metus aktyviai nueiti bent 1000 km ir dviračiu nuvažiuoti taip pat bent 1000 km. 800 km planuoju suvaikščioti greitu programos tempu, o likusius – pasivaikščiojimo režimu su šunimi, draugais ar kokiame ėjimo žygyje.”
Pašnekovas džiaugiasi, kad organizmas ėjimą toleruoja puikiai ir savijauta po kiekvieno išėjimo puiki. „Man tai savotiška rytinė meditacija, kai galiu susitelkti ir būti tik su savimi, niekas neblaško, esi tik tu ir gamta. Mano darbas nėra fizinis, tad ėjimas mane puikiai nuteikia ir energizuoja, užduoda gerą toną visai darbo dienai. Jei kokias tris-keturias dienas neišeinu, iš karto pajaučiu, kad trūksta judesio ir tos geros energijos,” – motyvacijos ir toliau vaikščioti Albertas nestokoja.
Ir pabaigai, visiems smalsaujantiems, kodėl būtent 6 km atstumas yra tas, kurį buvo pašnekovui rekomenduota įveikti, labai paprasta Alberto įžvalga: „Manau, svarbus laikas, nes tuos 6 km įveikiper beveik valandą, kas yra optimalu, kad organizmas pilnai išjudėtų ir pasikrautų energijos. Be to, man tai yra atstumas ir laikas, kuris jau reikalauja nusiteikimo ir pastangų, bet dar nepasiekia to, kad jaustum kaip nusibodo ar išvargino. ”
Kineziterapeutės Ievos Adomėnienės komentaras
Dažnam savo klientui siūlome sveikatinančio ėjimo programas, kaip vieną iš būdų palaikyti gerą fizinę būklę, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą bei ištvermę. Tačiau ne visiems ėjimas yra į sveikatą. Jis gali ir pakenkti, ypač jei žmogus turi įsisenėjusių klubų, kelių bei čiurnų sąnarių problemų. Neišsprendus jų ir tinkamai nepasiruošus krūviui – padėtį galima net pabloginti. Taip pat būtina atsižvelgti į žmogaus amžių, lytį, sveikatą ir esamą momentą (čia svarbus ir žmogaus gyvenimo būdas, darbas, patiriamas stresas ir net metų laikas). Tad visi programos parametrai, tokie kaip atstumas, greitis, tempas, pulsas parenkami individualiai.
Kiekvienas iš mūsų – individualus, tad ir rekomendacijas ruošiame kievienam asmeniškai. Jei Albertui reikėjo simboliškai nužingsniuoti nuo Vilniaus iki Maljorkos, kitam galbūt pakaktų iššūkio nueiti iki Varšuvos. [/vc_column_text]
