Operacijos temą jau buvome palietę aptardami priemones, padedančias spręsti tarpslankstelinio disko išvaržos problemą. Dabar galime tik pasikartoti, kad sprendimą operuoti visada priima tik neurochirurgas, o kineziterapeutai – konservatyvių priemonių specialistai ir šalininkai. Tačiau šiandien stuburo ir sveikatingumo centro „Sveikatos sala” vadovės bei kineziterapeutės Ievos Adomėnienės norime paklausti: jei operacija neišvengiama – kaip ruoštis jai ir pooperaciniam laikotarpiui? Kas laukia po stuburo išvaržos operacijos?
Problemos sprendimo būdas – operacija?
Visų pirma, norėčiau dar kartą visiems, gyvenantiems su stuburo išvarža priminti, kad operacija – kraštutinė priemonė. Ji daroma tik tais atvejais, kai ima nekrozuoti audiniai, pacientas nebegali savarankiškai judėti, skausmas yra nebepakeliamas, gresia infekcijos ar net pavojus gyvybei. Žinoma, daryti operaciją ar ne, spręsite ne jūs, o neurochirurgas. Visais kitais atvejais teks kliautis ir padėtį lengvinti konservatyviomis priemonėmis.
Tikrai neverta puoselėti iliuzijų – pasidarysiu operaciją ir nebereikės man čia vargti su mankštomis, procedūromis, pratimais… Deja, pooperacinė realybė kur kas niūresnė ir jai būtina psichologiškai pasiruošti. Net jei operacija pavyks puikiai, ji pašalins tik pasekmes, o išvaržą išprovokavusias priežastis reikės šalinti toje pačioje salėje su tais pačiais pratimais. Ir dar – po operacijos gyvenimas stipriai pasikeičia, tad teks dar labiau saugotis ir rūpintis savimi, nei prieš operaciją.
Svarbiausia – leisti sugyti
Jei operacijos išvengti nepavyko, po jos negalima pamiršti, kad ką tik patyrėte rimtą intervenciją ir nuo to, kaip elgsitės pooperaciniu laikotarpiu priklausys didžioji dalis jos sėkmės. Jūs galite sau padėti, bet galite ir pakenkti.
Pirmoji rekomendacija – būtina sudaryti sąlygas žaizdai sugyti. Kalbu ne tik apie išorinę žaizdą, bet ir žaizdą stuburo diske. Natūraliai susiformavus išvaržai, jai plyšus, taip pat būtinas ramybės laikotarpis, per kurį turi susifromuoti randas. Tik jis tokiu atveju susiformuoja kur kas greičiau, nei po chirurginės intervencijos. Operuota vieta tampa dar labiau pažeidžiama, tad nesistebiu girdėdama istorijas apie vis toje pačioje vietoje atsinaujinančią išvaržą.
Tad kokios sąlygos būtinos žaizdos gijimui? Pirma – nusiteikite po operacijos du mėnesius nesėdėti. Vertikali kompresija spaudžia diską (ypač aktualu, jei operacija atlikta juosmeninėje dalyje) ir provokuoja deformaciją, neleidžia operuotai vietai gyti. Po dviejų mėnesių sėdėjimą taip pat reikėtų riboti, grįžti prie jo palaipsniui.
Išprovokuoti deformacijas po operacijos gali ir tokie nekalti dalykai, kaip kosulys ar nusičiaudėjimas. Tad būtina išmokti saugiai tai daryti.
Taip pat labai svarbi sklandi žarnyno veikla. Negalima leisti užkietėti viduriams, tuštinimasis turi būti visada laisvas, nes padidėjęs spaudimas dubens srityje, nugaros apačioje, taip pat apsunkina gijimą.
Reabilitacija
Į gyvenimą po operacijos teks grįžti po truputį. Ir norint, kad grįžimas būtų sklandus ir neskausmingas privaloma griežtai paisyti gydytojų bei kineziterapeutų rekomenduotos buities ergonomikos. Pirmus devynis mėnesius ir net metus (tiesą sakant, visą likusį gyvenimą) ji bus labai svarbi ir reikšminga.
Dar vienas svarbus etapas – raumenų stiprinimas, jų simetrijos atstatymas. Su atidžia specialistų priežiūra mankštintis galima pradėti praėjus dviem mėnesiams po operacijos (žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tad būtina paisyti gydytojų patarimų).
Jokiu būdu nerekomenduoju reabilitacijos metu sportuoti savarankiškai ar pagal internete rastas programas – tai tiesiausias kelias paleisti operacijos rezultatus vėjais. Po operacijos savo gyvenimą teks susieti su specialistais, kineziterapeutais, specifine mankšta, jei norėsite kuo kokybiškiau gyventi – turėsite kliautis jais ir reguliariai rūpintis harmoningu raumenynu.
Po operacijos (ir ne tik) dažnai įsijungia apsauginiai mechanizmai, spazmuojantys raumenį, neleidžiantys daryti tam tikrų judesių arba pilnos jų amplitudės. Tai dar viena priežastis, dėl kurios reikėtų reabilitacijos laikotarpį mankštintis tik prižiūrimiems specialistų, kurie žino, kaip saugiai išvaduoti žmogų iš to kompensacinio mechanizmo.
Ką daryti, kad išvarža neatsinaujintų?
Operacija – labai svarbus signalas apmąstyti savo gyvenimo būdą. Tiesą sakant, susimąstyti jau turėjote šiek tiek anksčiau, nes išvaržos nenutinka staiga (traumas šį kartą palikime nuošaly). Išvarža gali formuotis 5, 7, 17 ir daugiau metų. Ne vienas yra linkęs susigyventi su simptomais, juos ignoruoti ir rimtai nepriimti kūno siunčiamų signalų.
Žinoma, kartais išvarža dirgina ne vien skausmo skaidulas, bet pasireiškia nusilpusiais raumenimis, asimetrijos atsiradimu, tad skausmo galima ir nejausti. Išvaržų taip pat ir nepaveldime, bet galime paveldėti silpnesnį jungiamąjį audinį. Visais atvejais sumažinti riziką ir išvengti operacijos galite laiku pasirodę specialistui ir atkakliai bei reguliariai vykdydami jų rekomendacijas.
Na, o jei gyvenimo būdas atvedė prie operacijos, atlikus to gyvenimo būdo analizę reikėtų pakeisti esminius dalykus. Jei dirbote sėdimą darbą, tikėtina turėsite vėl grįžti ir dirbti sėdėdami, bet gal vertėtų atkreipti dėmesį į darbo vietos ergonomiką, tradicinę kėdę karts nuo karto iškeisti į klūpimą, valandą ar dvi dirbti stovint prie paaukštinto stalo.
Jei po operacijos laikysitės visų rekomendacijų, neskubėsite grįžti prie buvusio gyvenimo būdo, leisite randui susiformuoti ir likusį gyvenimą palaikysite stiprų ir simetrišką raumenyną – iki minimumo sumažinsite išvaržų pasikartojimų tikimybę.