55-erių metų Marytės istorija šiek tiek skiriasi nuo tų, kuriomis dalinosi stuburo ir sveikatingumo centro „Sveikatos sala“ klientai. Nepatyrė ji traumos, neužgyveno tarpslankstelinių diskų išvaržos, nepatyrė ūmaus skausmo priepuolio… Ją ieškoti kineziterapeutų pagalbos pastūmėjo didelis antsvoris, kuris trukdė ir kartais tebetrukdo gyventi. „Man tiesiog reikėjo daugiau judėti, o judėti bet kaip, nenorėjau ir negalėjau,“ – tokį pokyčius išjudinusį tikslą įvardija Marytė ir džiaugiasi, kad likimas pastūmėjo į tinkamų specialistų glėbį.
Lyg ir nebuvo dramatiškų, skausmingų priežasčių, tačiau visgi prieš devynerius metus pravėrėte „Sveikatos salos“ duris ieškodama pagalbos. Kas gi nedavė ramybės?
Pirmuosius 20 savo gyvenimo metų buvau gana judri ir net mėgau sportuoti. Tačiau su amžiumi sportas ir fizinis aktyvumas nuo manęs tolo, tolo ir tolo… Sėdimas darbas, ilgi vakarai ant sofos priešais televizorių ir štai rezultatai – sustingę raumenys, nejudrūs sąnariai, aukštas kraujospūdis ir į duris besibeldžiantis cukrinis diabetas. Užgyvenau visą puokštę ne itin malonių negalavimų ir supratau, kad perspektyva viena – sauja medikų skirtų tablečių. Tada ir susimąsčiau, ar galima kaip nors bent jau atitolinti visa tai, sulėtinti?
Pažinojau kineziterapeutę Ievą Adomėnienę, o ji man vis primindavo: „Nesiskųsk, kad sunku ir kad skauda, žinai, kur mus rasti – mes tau padėsime“. Šiuo pasiūlymu ir pasinaudojau.
Kokią įtaką tie negalavimai darė jūsų gyvenimo būdui? Gal jau buvo pradėję trukdyti mėgiamai veiklai?
Šiandien juokinga, bet buvo etapas, kai rytais kojinėmis gaudydavau kojas, nes rankos būdavo „per trumpos“ pasiekti pėdas. Tuo metu visus buities darbus norėjosi atlikti sėdint, nes ilgiau pastovėjus imdavo nemaloniai mausti nugarą. Savaitgalio darbai sodyboje kelioms dienoms visiškai sukaustydavo (tiesiog „išjungdavo“) nugarą. Negalėdavau nei pasisukti, nei atsitūpti, o jei jau pakildavau nuo kėdės, tai tekdavo kurį laiką pakrypuoti kaip antytei, kol išjudindavau raumenis.
Ir kokia gi buvo „Sveikatos salos“ specialistų diagnozė?
„Valgai daug – judi mažai“. Tai žodžiai, kuriuos nuolat girdėdavau iš medikų. „Sveikatos salos“ specialistai taip pat manęs nepasigailėjo. Viduje kunkuliavo emocijos, o vidinis balsas nedrąsiai stūmė pirmyn: „Tu juk gali, tu turi ir kantrybės, ir valios, tik reikia pabandyti“. Pabandžiau ir džiaugiuosi prisiminusi bei iš naujo atradusi raumenis, apie kuriuos buvau pamiršusi.
Kokio „gijimo“ plano ir rekomendacijų teko laikytis?
Pradžia – griežtas mitybos planas ir iki smulkmenų suplanuota ėjimo programa. Vėliau, tiek fiziškai, tiek ir morališkai, jau buvau pasiruošusi pratimams salėje. Specialistai individualiai parinko pratimus ir krūvius, o man pirmų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Visų pirma tai buvo labai gerų emocijųbanga! Taip, po mankštų skaudėjo raumenis, bet tai skausmas, kuriuo aš džiaugiuosi, nes jis man sako: „Taip, pas tave yra dar raumenų ir jie gali dirbti“.
Ar „Sveikatos salos“ metodika ir filosofija pakeitė jūsų požiūrį į kūną, sportą, judėjimą? Ar teko mokytis ko nors naujo ir keisti kasdienius įpročius?
Teko suprasti ir įsisąmoninti, kad turiu pakeisti gyvenimo būdą. Mankšta turi tapti lygiai tokiu pačiu rutininiu įpročiu, kaip dantų valymas. Beje, būtent „Sveikatos saloje“ išmokau teisingai valytisdantis. Žinoma, kalbu ne apie dantų šveitimą šepetuku, o apie taisyklingą stovėseną prie kriauklės. Atrodo smulkmena, tačiau tik pritaikius ergonomikos patarimus praktikoje dantų valymas tapo visai malonia, diskomforto nesukeliančia procedūra.
Taip pat suvokiau, kad laikysena taisyklinga turi būti ne tik salėje, kai tave stebi ir koreguoja specialistai, ją prisiminti ir kontroliuoti reikia ir gatvėje, ir darbe, ir namuose. Kai salėje kineziterapeutės vis primindavo „Ar pilvukas įtrauktas?“, aš atsakydavau: „Pilvą įtraukiu dar rūbinėje“. Laikysenos kontrolė man įsijungė savaime, kai suvokiau, tikrai nepakanka vienos valandos mankštos salėje, jei neklausai, ką tau kalba kūnas anapus salės durų. Taip mano garderobe atsirado ir prigijo kuprinė, patogesnė, labiau pasivaikščiojimams tinkanti, avalynė. Dabar niekada nebėgu paskui autobusą ar troleibusą, mielai vieną kitą sustojimą nužingsniuoju pėstute.
Minėjote nugaros maudimą, kartais ją kaustantį skausmą. Ar pavyko su juo atsisveikinti?
Su dideliu džiaugsmu galiu pasakyti – aš jau kuris laikas nežinau, kas yra nugaros skausmas. Gal būt tai ir yra pagrindinis motyvas, padėjęs prisijaukinti mankštą ir paversti ją reguliariu ir maloniu įpročiu. Žinoma, motyvacijos pridėjo ir pamesti 25 kilogramai…
Jei dėl kokių nors priežasčių negaliu ateiti į sporto salę, jaučiuosi labai save nuskriaudusi. O po mankštos mėgaujuosi įkvepiančia energija ir pakylėtomis emocijomis. Juk tai laikas, kurį galiu ir skiriu tik sau pačiai ir savo kūnui.
Ir ką gi naujo sužinojote apie savo kūną?
Savo kūną reikia mylėti, koks jis bebūtų. Reikia juo rūpintis, gyventi taip, kad jam užtektų jėgų palaikyti tavo gerą fizinę ir emocinę savijautą.
Šiandien džiaugiatės kur kas geresne savijauta ir sveikata, pamiršote nugaros skausmą, kassvariausiai prisidėjo prie šių pokyčių?
Net neabejoju – mūsų bendras darbas su „Sveikatos salos“ komanda ir jų individualus požiūris į konkrečią mano situaciją. Žinios svarbu, bet dar svarbiau, kai specialistai dega noru kiekvienam padėti, kiekvieną išklausyti ir išmokyti. Jų kantrybė begalinė, o rezultatai – akivaizdūs. Savo akimis matau, kokie žmonės ateina pirmą kartą, kaip jie keičiasi ir kokie išdidžiai pasitempę būna po metų. Kai matai, kaip keičiasi kiti, norisi neatsilikti ir pačiam.