Skausmas – gudrus priešininkas, kurį kasdieniu kantriu darbu bandome padėti jums įveikti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas esate jautę silpnesnį ar stipresnį skausmą. O ar esate pastebėję, kaip pradeda skaudėt kurią nors jautresnę kūno dalį, pavyzdžiui, nugarą, su kuo nors susikivirčijus? Arba laukiant įtempto pasitarimo galvos skausmas tampa nebepakenčiamas, bet vos tik pasitarimui pasibaigus, išnyksta lyg niekur nieko? Ar kada susimąstėte, nuo ko priklauso skausmo suvokimas bei intensyvumas ir kokią įtaką jam daro jūsų emocinė būklė? Tad šį kartą šiek tiek skausmo anatomijos, leisiančios geriau pažinti mūsų visų priešininką.
Skausmo kelias prasideda nuo pažeistos organizmo vietos, nesvarbu ar ją matome, ar ne. Tiek įsipjovus, tiek skaudant nugarai ar galvai, kai skausmo priežasties nematome, skausmo suvokimo kelias yra tas pats: pažeidžiamas audinys, toje vietoje prasideda uždegimas arba vyksta žalojantis dirginimas, į tai reaguoja audiniuose esantys skausmo receptoriai, vadinami nociceptoriais, gavę žalingą stimulą jie elektrinį skausmo signalą perduoda į nugaros smegenis, jomis signalas keliauja iki galvos smegenų vietos, vadinamos gumburu, o iš ten – į smegenų žievę, kur yra apdorojamas ir suvokiamas kaip skausmas.
Na, o to skausmo priežastys ir tipai gali būti įvairūs.
Visų pirma, skausmas gali būti ūmus – jis prasideda staiga, pavyzdžiui, gavus traumą, ir išnyksta pažeistai vietai sugijus. Tuo tarpu lėtinis skausmas kyla pamažu, jo klimė dažnai nėra aiški ir susijusi su konkrečiu pažeidimu. Toks skausmas gali trukti ne tik kelis mėnesius, bet ir keletą metų.
Kita klasifikacija susijusi su skausmą sukėlusiomis priežastimis. Mosklininkai dažniausia čia išskiria tris skausmo tipus: nocicepcinį, neuropatinį ir psichosomatinį.
Nociceptinis skausmas jaučiamas, kai dėl tam tikro audinių pažeidimo yra dirginami skausmo receptoriai (nociceptoriai). Toks skausmas jaučiamas esant traumai, uždegimui, pavyzdžiui, pasitempus nugaros raumenis.
Neuropatinis skausmas nepriklauso nuo pirminės dirginimo priežasties, o kyla dėl patofiziologinių pokyčių nervų sistemoje. Šis skausmas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, viena jų – nervo šaknelės kompresija.
Viena ir ta pati priežastis gali sukelti tiek neuropatinį, tiek nocicepcinį skausmą. Tarkime mūsų vis akcentuojama laikysena… Jos pokyčiai gali turėti tiesioginės įtakos raumenims – jei jie bus persitempę, sutrumpėję, spazmuoti – juos skaudės dėl tiesioginio pažeidimo. Tačiau lygiai taip pat dėl netaisyklingos laikysenos, pakitus audinių padėčiai, gali būti dirginamas nervas ir taip provokuotis neuropatinis skausmas.
Įdomu tai, kad trečiasis skausmo tipas – psichosomatinis – neturi jokių akivaizdžių organinių priežasčių. Nėra pažeidimo, sužalojimo, tyrimai nerodo jokių pakitimų, bet žmogui skauda. Manoma, kad toks skausmas yra sukeliamas streso ir dažnai pasirodo po didelių emocinių išgyvenimų.
Tai tik dar kartą įrodo, kad tarp streso, nemalonių emocinių situacijų ir skausmo egzistuoja tamprus ryšys, nes mūsų skausmo suvokimas susijęs ne tik su skausmo šaltiniu, ta konkrečia dirginama vieta, bet taip pat yra veikiamas psichologinių kintamųjų. Stresas, emocinė įtampa bei nuovargis veikia ir tiesiogiai raumenis, ir skausmo suvokimą smegenyse.
Kaip elgiasi raumenys mums papuolus į stresinę situaciją, pavyzdžiui, užpuolus šuniui? Jie visi vienu metu įsitempia, aktyvuojasi – tai nesąmoningas refleksas, mūsų kūnas, siekdamas apsisaugoti nuo skausmo, sužalojimo, ruošiasi bėgti. Įtampai praėjus mes, o kartu ir mūsų raumenys, atsipalaiduojame. Bet jei streso būsenoje mes esame nuolat (pavyzdžiui, įtampos ir iššūkių kupinas darbas), raumenys lieka įtampoje visada, juose suprastėja kraujotaka, neišnešama pieno rūgštis, tad mes jaučiame nuovargį ir skausmą. Itin jautriai į įtampą reaguoja mūsų pečių lanko raumenys – to pasekmė – galvos skausmas, migrena. Dažniausiai į stresą skausmingai sureaguoja silpnos, jautrios kūno vietos.
Tačiau emocinė įtampa veikia ne tik raumenis. Nustatyta, kad vyraujant įvairioms emocijoms paveikiami tam tikri smegenų centrai, o tai keičia ir patį skausmo suvokimą.
Emocijos skausmą veikia per valentingumo (malonus / nemalonus) ir per sužadinimo (ramus / susijaudinęs) sąveiką. Jei vyrauja negatyvaus valentingumo emocijos su žemu ar vidutiniu sužadinimu – skausmo pojūtis gali būti intensyvesnis. Taigi, skausmą „paaštrina“ tokios emocijos kaip nerimas, liūdesys, nuobodulys, įtampa. Jei jaučiame negatyvaus valentingumo emocijas su aukštu sužadinimu – skausmas atrodo sumažėjęs ar visai nejuntamas. Taip atsitinka, kai patiriame šoką, baimę ar didelį pyktį. Tuo tarpu patiriant teigiamo valentingumo emocijas, nepriklausomai nuo sužadinimo lygio, skausmo pojūtis yra suvokiamas kaip mažiau intensyvus ir erzinantis. Taigi, tikėtina, kad jaučiant pasitenkinimą, džiugesį, susijaudinimą, atsipalaidavimą ir panašias emocijas, mažiau dėmesio kreipsime į skausmą.
Sunkiausia, kai užsisuka savotiškas užburtas skausmo ratas: žmogui skauda, jis blogai jaučiasi, neigiamos emocijos veikia smegenis ir skausmo pojūčiai dar pastiprinami. Lėtinis skausmas tarsi suaktyvina visą nervų sistemą, kūnas pradeda reaguoti į įvairius dirgiklius, net į tuos, į kuriuos šiaip nereaguotume. Toks žmogus, vos jį palietus, pavyzdžiui, kineziterapinės apčiuopos metu, gali jausti skausmą, nors taip neturėtų būti. Kartais, kai nervų sistema pervargsta nuo lėtinio skausmo ir tampa labai jautri, greta kineziterapijos užsiėmimų verta išmėginti ir psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas.
Viena iš pagalbos priemonių skausmo ir streso rate besisukantiems žmonėms – individualiai parinktos fizinio aktyvumo priemonės. Jei skausmo priežastis – raumenų įtampa, kineziterapija ir fizinis aktyvumas gali padėti raumenis atpalaiduoti ir taip pašalinti skausmo šaltinį. Svarbu paminėti, kad fizinio aktyvumo metu išsiskiria endorfinai, o jie gerina nuotaiką ir mažina galimybę smegenims skausmą suvokti hiperbolizuotai. Kineziterapinės mankštos metu savo klientus visada raginame susitelkti į kūną, kontroliuoti raumenis, nes susitelkus į save emocijos paliekamos nuošaly, tai padeda pailsėti nuo emocinės įtampos, atsipalaiduoti nuo skausmo, nes smegenys susikoncentravusios į kitą veiklą.
Prevenciškai visiems, dirbantiems įtemptą darbą, ypač sėdimą, rekomenduoju kuo dažniau pakeisti padėtį, daryti pertraukas, pajudėti. Judėti reikėtų lengvai – prasukti pečius, palankstyti rankas per sąnarius. Nereikėtų daryti nieko intensyvaus, nes raumenys ir taip įsitempę. Svarbiausias tokios lengvos mankštos tikslas – pagerinti kraujotaką. O tam tinka ir lengvi tempimo, ir kvėpavimo pratimai, nes jų metu audiniai geriau aprūpinami deguonimi, greičiau pasišalina metabolitai.
Be mankštos vertėtų išbandyti ir meditacijos ar relaksacijos technikas bei nepamiršti, kad geros emocijos mažina skausmą, tad būtina rasti laiko maloniom veiklom. Tiesa, net ir į mankštą ar treniruotę reikėtų ateiti teigiamai nusiteikus. Mano praktika rodo, kad bloga nuotaika, liūdesys ir neigiamas nusiteikimas treniruotės metu nepadeda siekti rezultatų ir atitolina taip siekiamą pergalę prieš skausmą. Tačiau net prastai nusiteikę klientai dažnai po procedūros ar treniruotės jaučiasi tiek fiziškai, tiek emociškai geriau ir džiaugiasi pamiršę stresą bei įtampą.