Kalba klientai | Miglė, prisijaukinusi skoliozę

"Sveikatos salos" klientės Miglės nuotrauka (iš asmeninio archyvo)

24 metų Miglė spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir pozityvia energija. Net neįtartum, kad ji jau 12 metų gyvena su sunkios formos skolioze. Nežinantiems – tai nepagydomas stuburo išlinkimas, dažnai išprovokuojantis ir slankstelių, šonkaulių, mentikaulių, krūtinės ląstos deformacijas. Tai, kad plika akimi Miglės problemos nesimato – pareikalavo nemažų valios pastangų ir begalinio užsispyrimo. O už galimybę išvengti operacijos ir sustabdytą ligos progresą dėkoja ne tik sau, tėvams, bet ir „Sveikatos salos” specialistams.

Miglė prisimena, kad skoliozę jai nustatė dvylikos: „„Dainų dainelės” konkursui reikėjo nusipirkti kelnes, o jas – patrumpinti. Kokia buvo nuostaba, kai tos kelnės ant manęs atrodė lygiai ir gražiai atlenktos, o nusivilkus paaiškėjo, kad jų klešnės skirtingo ilgio. Pradžioje įtarusi siuvėjos klaidą, mama visgi atidžiau pažvelgė į mano kūną ir pastebėjo nugaros pokyčius.” Pasirodo, deformacijos laipsnis buvo jau toks didelis, kad matėsi ir neprofesionalia akimi. Įdubimas vienoje nugaros pusėje privertė suskubti pas medikus.

"Sveikatos salos" klientės Miglės nuotraukos

Medikai nei Miglės, ne jos tėvų nepaguodė – atvejis sudėtingas ir koreguojamas tik operacija. Operacijos metu sukabinami slanksteliai ištiesina stuburą ir, atrodo, problema išsisprendžia. Tačiau merginos tėvai buvo kitos nuomonės. „Operacija rimta, sudėtinga, apimanti visą stuburą, paliekanti visam gyvenimui randą. Pasekmės – po operacijos tampi apribotas, negali atlikti tam tikrų judesių, pavyzdžiui, lenktis per juosmenį. Operacija sutvarko stuburą, bet palieka likimo valiai problemos priežastį – nusilpusius raumenis. Mano tėvams tuo metu ir kilo klausimas, kas laikys stuburą po operacijos, jei mano raumenys atrofavęsi. Tad nusprendė, kad pradžioje bandys padėti man sustiprinti raumenyną, o jei tai nepadės – grįšim operuotis,” – lemtingą tėvų sprendimą prisimena Miglė.

Nors gydytojų nuomonė buvo labai aiški ir griežta, merginą tėvai nuvedė pas kineziterapeutus, kur jai specialiai buvo sudaryta mankštos programa. Sportavo Miglė savarankiškai namuose du metus. Koks buvo progresas? „Ne progresas, o regresas,” – šypteli Miglė ir priduria, kad ji tuo metu buvo vaikas, kuris mankštą darė tik todėl, kad liepė tėvai, nebuvo jokio sąmoningumo ir sąžiningo bei preciziško judesių atlikimo. Rentgeno nuotraukos rodė pablogėjimą, tačiau tėvai nepasidavė ir kartu su Migle jau buvo apėję kone visus specialistus, paieškos tęsėsi, kol mamos kolegė rekomendavo pasikonsultuoti „Sveikatos saloje”.

"Sveikatos salos" klientės Miglės nuotraukos

Tuo metu Miglei buvo keturiolika, jai nieko neskaudėjo, kaip sako ji pati, nebuvo ir labai kreiva, tikrąją padėtį išdavė tik rentgeno nuotraukos. Tačiau pirmoji konsultacija pas profesorių kineziologą V. Jasiūną visgi baigėsi Miglės ašaromis. „Pamatęs mano nugarą profesorius pasakė, kad nieko optimistiško pažadėti negali, kad mano situacija labai rimta ir sudėtinga. Mane tai šokiravo,” – nelinksmą pradžią prisimena mergina. Tačiau kartu su specialistais ryžosi pabandyti sustabdyti skoliozės progresą. Pirmoji rekomendacija – mėnesį nesėdėti. Miglė pademonstravo užsispyrimą ir net pamokų metu stovėjo. Po mėnesio laukė elektrostimuliacijų procedūros, o po šio ciklo jai buvo leista mankštintis su kineziterapeuto priežiūra. Miglė labai aiškiai prisimena specialistų žodžius: „Nuo šiol sportas tavo gyvenime turi būti ne „prie progos”, ne „kai turi laiko”, ne priešokiais, jis turi tapti tavo gyvenimo būdu.” Ir ji tris kartus per savaitę po pamokų atvažiuodavo iš Trakų į Vilnių, pasportuodavo ir vėl skubėdavo atgal į namus arba muzikos mokyklą. Merginos užsispyrimas ir valia stebina, o ji sako, kad tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, tėvai nuolat ragino sportuoti, o vėliau tai tapo įpročiu. Tada, dar būdama vaikas, kartais pagalvodavo, kad geriau jau padarytų operaciją, „ištiesintų” ir baigtųsi jos vargai ir nesibaigiančios mankštos. Tačiau šiandien ji džiaugiasi, kad nuėjo ne lengviausiu keliu ir dar vis tris kartus per savaitę sportuoja su specialisto priežiūra.

Per tuos dvylika metų bandymų pažaboti ligą Miglė sako išmokusi itin svarbių pamokų. Viena jų – sportas turi būti tausojantis, sąmoningas, subalansuotas, dovanojantis, o ne atimantis energiją. Antra – ne mažiau reikšminga ir kasdienė ergonomika. „Man rekomendavo sėdėti ant trikampės pagalvėlės, ją kasdien nešdavausi net į mokyklą, miegoti teko išmokti tik ant nugaros ir su voleliu po keliais. Taip pat teko įprasti taisyklingai kelti daiktus. Atsirado supratimas, kaip veikia kūnas, stuburas, kaip neteisingas judesys jį žaloja,” – pasikeitusius įpročius vardija pašnekovė.

Kai kalba pasisuka apie stuburo pokyčius, Miglė išlieka labai racionali ir realiai žiūri į savo santykį su liga. Ji prisipažįsta kad jau po keleto mėnesių ligos progresą pavyko sustabdyti, tačiau prieš akis dar laukė intensyvus augimas, o tai neleido prognozuoti stuburo elgesio. „Aš niekada nepagysiu. Kol sportuosiu, tol ir neleisiu skoliozei manęs nugalėti. Jei noriu gyventi be skausmo – turiu dėti pastangų, turiu rasti laiko sportui. O problemų atsiranda nuolat – tad ir programą tenka nuolat koreguoti ir tikslinti pagal poreikius ir priežiūra dar reikalinga, nes vis dar nejaučiu, kad atlieku judesius ne visada tiksliai, vis dar mane reikia patiesinti,” – savo pasirinkimą ir toliau sportuoti su kineziterapeutu dėsto Miglė ir netrukus priduria, kad įpročiu tapęs sportas padeda pamiršti kūno keliamas problemas ir leidžia mėgautis visaverčiu gyvenimu.

Kineziterapeutės Ievos Adomėnienės komentaras:

„Medicininiame kontekste skoliozė reiškia vertikalios stuburo linijos išlinkimą į šoną. Šis iškrypimas – nemenkas iššūkis sveikatos priežiūros specialistams ir patiems sergantiesiems, tuo labiau, kad liga dažniausiai prasideda dar vaikystėje. Skoliozė – visam gyvenimui, jos neįmanoma pagydyti, tačiau daug ir sunkiai dirbant kartu su kineziterapeutų pagalba eigą galima pristabdyti ir sušvelninti padarinius. Kai deformacinės ligos jėgos yra stipresnės už pastangas jas sustabdyti, deja, neišvengiama tampa ir operacija.
Taip pat labai svarbu suprasti, kad sergant skolioze svarbūs tampa ne tik atitinkami pratimai (jie turi tapti įpročiu, tokiu pat, kaip dantų valymas). Kiekvienas judesys, ėjimas, sėdėjimas, miegas, net ir kvėpavimo technika yra daug lemiantys. Kiekvienas judesys gali būti palankus skoliozei vystytis, o norint gyventi kokybišką gyvenimą, būtina rasti tuos, kurie jai priešinsis. Tai visas kompleksas, kurio įgyvendinimui reikia nepristigti valios ir pasiryžimo. O, kad skoliozę pažaboti įmanoma, puikiai įrodo Miglės pavyzdys.“

Komentavimo galimybė uždaryta.
Susisiekite su mumis!