Algimantui 74 metai, tačiau energijos ir pozityvumo jam galėtų pavydėti ir perpus jaunesni. Prieš šešerius metus į „Sveikatos salą” „atvestas” nugaros skausmo, jis čia reguliariai sportuoja iki šiol, nes kaip pats sako: „Mano amžiuje nesinori būti našta, nesinori sugriūti, gyventi dejuojant. Tad stengiuosi palaikyti tą gyvenimo kokybę judėdamas.” Džiaugiamės kartu su Algimantu, kad jis vėl gali judėti be skausmo ir dalinamės įkvepiančia jo istorija.
Kai Algimantui pradėjo skaudėti nugarą, aplinkiniai jį guodė, „amžius toks jau, turi gi kažką skaudėti.” Ir Algimantas nesiskundė, kentėjo, neieškojo to skausmo priežasčių. Tačiau ilgainiui skausmas paūmėjo ir, kaip prisipažįsta pašnekovas: „tapo toks stiprus, kad naktį nebegalėjau miegoti. Verčiuosi – skauda, keliuosi – skauda, prabundu ir iš skausmo nebegaliu užmigti. Štai kai skausmas ėmė trukdyti pilnaverčiam poilsiui, supratau – nebegyvenimas…”
Užgyveno Algimantas dar ir skausmą kelio sąnaryje, kurį gydytojai rekomendavo keisti dirbtiniu. Na, o nugaros skausmo prevencijai „išrašė” mankštą poliklinikoje. „Vienam skaudėjo nugarą, kitam – koją, trečiam – ranką, o darėme visi vienodus pratimus. Nenuostabu, kad man po tos mankštos dar labiau pablogėjo,” – prisimena pašnekovas.
Svarstydamas, kur gi ieškoti kokybiškos pagalbos skaudančiai nugarai, Algimantas sulaukė netikėtos rekomendacijos apsilankyti „Sveikatos saloje”. „Mano giminaitės draugė į šį centrą pas profesorių V. Jasiūną reguliariai atvykdavo iš Vokietijos, čia apsistodavo ilgesniam laikui ir lankydavo procedūras, mankštas. Jos būklė išties buvo sunki, o čia jai padėjo atsistatyti, sutvirtėti. Ji man ir papasakojo apie atsakingą specialistų požiūrį, darbo metodiškumą… Galvoju, jei jau žmogus važinėja čia iš Vokietijos, vadinasi kompanija rimta,” – prisimena Algimantas pažįstamos rekomendacijas ir savo skepsį, – „žinote, aš netikiu tais reklamuojamais stebuklingais metodais, žadančiais per savaitę-dvi suremontuoti, atstatyti. Žadantys greitus pokyčius dažniausiai neprisiima atsakomybės ir blogėjančią būklę nurašo amžiui.”
Pirmo apsilankymo „Sveikatos saloje” metu nuskambėjęs verdiktas žadėjo tik viena – ilgą reguliarų darbą su savo kūnu. Eliminuoti stuburo išvaržų padarinių neįmanoma, bet jų keliamą skausmą pažaboti – taip. Vienintelis kelias – raumenų tonuso palaikymas ir stiprinimas. Viltis, kad sustiprėjusi nugara padės atsigauti ir kelio sąnariui motyvavo ryžtis unikalios „Sveikatos salos” metodikos programai.
„Man patiko, kad viskas vyksta lėtai, niekur neskubant, atsižvelgiant net į menkiausią skausmą, reaguojant į jį. Pradžioje, žinoma, laukė elektrostimuliacijos kursas, vėliau mankšta, o dar vėliau įsitraukiau į ėjimo programą (jau nuėjau iki Maljorkos ir esu pakeliui atgal į Lietuvą suvaikščiojęs 700 kartų po 6 km). Po pusantrų metų skausmas atsitraukė. Pamiršau ir nugaros skausmą, ir kelio sąnario keitimą,” – taip trumpai Algimantas apibendrina savo pasiekimus.
Tačiau kelias nebuvo toks lengvas ir paprastas. Viskas vyko palaipsniui ir net skausmui atsitraukus pašnekovas suprato: „Negaliu visko imti ir paleisti, jei man tai padeda, turiu stengtis ir tęsti viską toliau. Kuo geriau jautiesi, tuo didesnis pavojus užsimiršti, kad turi problemų. Jaučiuosi sveiku žmogumi, tačiau tik bandau ką sunkesnio kelti, tempti, sode savęs negailėti ir tik dilgt skausmas. Visada turiu būti sąmoningas ir pasirengęs užbėgti skausmui už akių…”
O kas Algimanto nuomone svariausiai prisidėjo prie jo grįžimo į gyvenimą be skausmo? Jis nedvejoja: „Gera aplinka „Sveikatos saloje”, nuostabus kolektyvas ir dėmesingumas. Dabar aš jau sportuoju salėje, tačiau manimi rūpinasi, prieina, pataiso, pakomentuoja. Supranti, kad čia dirbantys žmonės išties nori tau padėti, jaučia atsakomybę.” Reikšmingas jam atrodo ir individualus požiūris į kiekvieno besikreipiančiojo problemą, ir nuolatinė būklės kontrolė (kas pusmetį atliekama analizė ir detalizuojama programa), ir akiratį bei supratimą plečiančios žinios apie atsakingą organizmo resursų eikvojimą ir sveikatos stiprinimą.
Algimantas įsitikino, kad norint palaikyti stuburo sveikatą vien mankštos nepakanka, teko mokytis ir buities ergonomikos, pagal specialias rekomendacijas lipti iš lovos, prisitaikyti darbo stalą bei kėdę. Na, o ėjimo programa pašnekovui tapo tikru atradimu: „Šiandien man ėjimas – puiki kardio treniruotė. Ėjimo tempas spartus (6 kilometrus žingsniuoju apie 7 km per valandą greičiu), puikiai tonizuojantis ir raumenis, ir širdies darbą (per tuos metus man pavyko sumažinti pulsą, normalizavosi kraujospūdis). Tai veikia, tad sustoti neketinu.”
Algimantas tik dar kartą mums įrodė, kad fizinis aktyvumas būtinas bet kuriame amžiuje. Jis padeda ne tik palaikyti raumenų balansą, bet ir sumažina įvairių ligų riziką. Štai kažkada Algimantą užklupęs antro laipsnio cukrinis diabetas atsitraukė, nes jis ne tik sureguliavo mitybą, numetė svorio, bet ir laikėsi svarbiausios rekomendacijos – reguliaraus fizinio aktyvumo.
O kokie ateities planai? „Tiesiog nesustoti, tęsti tai, kas padeda palaikyti puikią formą ir neleidžia grįžti skausmui. Žinau – jaunystė negrįš…. Tačiau matydamas, kaip kiti bendraamžiai skundžiasi ir dejuoja, pažadu sau, kiek jėgos leis – judėsiu. Juk gyvenimo kokybė aktuali visiems, o aš noriu, kad tas mano senėjimas būtų kuo lėtesnis,” – štai taip optimistiškai Algimantas baigia savo pasakojimą.