Namas, daržas, šiltnamis, fiziškai sunkus darbas – Irenos (51 m.) ir Žydrūno (53 m.) kasdienybė, jie jos nesibodi ir savo darbą myli. Tačiau prieš penkerius metus kiekvienas buities darbelis iš Irenos reikalavo didžiulių pastangų. Kojos ir nugaros skausmas gyvenimą pavertė kančia, trukdančia net miegoti. Kol Irena ieškojo pagalbos, skausmas įsimetė ir į Žydrūno kasdienybę, metalinių laiptų konstrukcijas gaminančiam meistrui stiprus ir ūmus peties bei rankos skausmas taip pat tapo varginančiu kompanionu. Abu jie nenorėjo susitaikyti nei su nedarbingumu, nei su perspektyva skausmą nuolat malšinti vaistais. Nepraleidę pro ausis rekomendacijos, atvedusios į stuburo ir sveikatingumo centrą „Sveikatos sala”, suprato – jie tikrai vėl galės gyventi be skausmo.
Tačiau grįžkime penketą metų atgal… Į Irenos gyvenimą skausmas atsėlino pamažu: „kartkartėmis suskausdavo nugarą, ilgainiui skausmas dažnėjo, stiprėjo, o vėliau įsitaisė ir vienos kojos šlaunyje. Kai jau iš skausmo nebegalėjau miegoti, pradėjau varstyti gydytojų duris. Pirmasis „vaistas” – reabilitacinė mankšta – nebuvo veiksmingas. Pradžioje būklė lyg ir palengvėjo, tačiau vėliau nugaros skausmas grįžo su dar didesne jėga. Dabar, kai pagalvoju, ta individualiai nepritaikyta mankšta man galėjo dar labiau pakenkti, dar pabloginti situaciją.” Po būklės nepalengvinusios reabilitacijos atliktas magnetinis rezonansas parodė, kad juosmeninėje Irenos stuburo dalyje matomi diskų įtrūkimai ir viena išvarža.
„Po šios diagnozės manęs laukė dvi savaitės ligoninėje su skausmą malšinančiais bei raumenis atpalaiduojančiais vaistais. O po ligoninės vėl į gyvenimą – atsikeli, lyg ir nieko neskauda, pasidarbuoji, namus apsitvarkai ir skausmas vėl čia. Situacija tikrai buvo liūdna – prieš akis visas namų ūkis, daržai, malkos, o nieko daryti negaliu. Vis pagalvodavau, negi net savo anūkų panešioti negalėsiu… Pradėjau užjausti tuos žmones, kuriuos kartais matydavau lėtai lėtai slenkančius per perėją, dabar pati buvau lygiai tokia pati,” – skausmingiausią etapą prisimena moteris.
Sakoma, kad geriausios rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas, tai patvirtina ir Irena, pasiūlymo pagalbos kreiptis į „Sveikatos salą” sulaukusi iš savo vyro Žydrūno sesers. Ji nusprendė – blogiau nebus. „Pirmoji konsultacija man nieko gero nežadėjo. Matyt, situacija išties buvo kritinė, nes po apžiūros kineziterapeutė Ieva Adomėnienė man paskyrė tokią lyg ir kontrolinę savaitę: liepė pamiršti viską, ką iki šiol dariau, griežtai rekomendavo vengti sėdėjimo, parodė keturias skausmą mažinančias padėtis ir liepė po savaitės paskambinti – tada ir spręs, ar gali man padėti. Per tą savaitę man blogiau nepasidarė, tad Ieva ėmėsi mane „atstatinėti”,” – tokia štai buvo pirmoji Irenos pažintis su „Sveikatos sala”, o vėliau sekė ilgas ilgas vadavimosi iš skausmo procesas.
Irenai teko net pusantram mėnesiui persikelti iš namų į Vilnių pas sūnų ir kasdien lankyti paskirtas procedūras. Iš kur tiek kantrybės ir pasiryžimo? „Motyvavo labai skausmingas mano brolio pavyzdys. Jam atliktos jau trys stuburo operacijos. Po kiekvienos vis žadėdavo, kad bus geriau, bet vietoje „geriau” yra tik blogyn. Aš tokios baigties nenorėjau. Taip pat suvokiau, kad nugaros skausmą užgyvenau dėl raumenų asimetrijos, jų silpnumo, tad neturiu kito pasirinkimo, tik juos stiprinti. Nenuleisti rankų padėjo ir absoliutus pasitikėjimas Ieva ir jos kolegų profesionalumu, požiūriu į problemos sprendimą ne lokaliai, bet iš esmės, rekomenduojant keisti ir mitybos, ir ergonomikos įpročius,” – argumentus vardina Irena.
Kol moteris vadavosi iš nugaros skausmo gniaužtų, jos vyrą Žydrūną jis taip pat pasivijo. Irena prisimena, kad pradžioje vyras gana skeptiškai žiūrėjo į jos ieškojimus ir į privačias sveikatinimo įstaigas. Tačiau kantriai vežiojo ją į Vilnių, į „Sveikatos salą”, ir matė, kad situacija po truputį gerėja, kad čia vyksta edukacijos, mokoma kaip gyventi turint stuburo problemų, kaip sau pačiam padėti, kad kineziterapeutų pagalbos nebeprireiktų.
Nors Žydrūnui skaudėjo petį ir ranką, jau pirmos apžiūros metu Ieva Adomėnienė įtarė, kad skausmo priežastis, kaip ir Irenos atveju – juosmeninėje stuburo dalyje. Magnetinis rezonansas tai tik patvirtino. Tai dar kartą įrodo, kad kūnas apie tą pačią problemą gali signalizuoti siųsdamas skausmą į skirtingas vietas. Tiek Irenai, tiek Žydrūnui dėl stuburo problemų susiformavo ryški raumenų asimetrija ir ją jiems taisyti teko jau abiems kartu, tik mankštinantis kiekvienam pagal individualų planą su kineziterapeuto priežiūra.
Raumenų asimetriją, lėtinį nugaros skausmą užgyvename per ilgą laiką, tad ir padariniams pašalinti reikia laiko ir kantrybės. Irena puikiai atsimena, kad skausmas atsitraukė per metus ir septynis mėnesius. Ko per tą laiką išmoko ir ką sužinojo apie savo kūną? Ji atvira, teko išmokti ir dirbti, ir miegoti pagal tam tikras taisykles: „Visų pirma supratome, kad kūnui reikia poilsio pertraukų. Nors kasdien darbas veja darbą, 3 valandas padirbę darome pertrauką, ilsimės ir „nukrauname” stuburą. Miegame su pagalvėlėmis tarp kelių. Kai kuriuos darbus teko priprasti dirbti klūpomis – taip raviu daržą, tvarkau namus. Paklausiau Ievos rekomendacijos ir nusipirkau antkelius, o šiltnamyje visada po ranka pagalvėlės, pasikišu jas po keliais ir dirbu.”
Šiandien akivaizdu, kad reguliarus raumenų stiprinimas, atida savo kūnui ir „Sveikatos salos” metodika davė vaisių. Irena džiaugiasi: „Abu jaučiamės puikiai. Mes galime nešioti savo anūkus (anūkui ketveri, o anūkėlei – metukai)! Vėl galime žingsniuoti ilgus atstumus pėstute ir tuo mėgautis (vyras rytais nueina 6 kilometrus – jam tai suteikia energijos visai dienai). Taip pat stengiamės mankštintis bent du kartus per savaitę, o kad nereikėtų keliasdešimties kilometrų važiuoti iki sporto salės Panevėžyje, erdvę sportui įsirengėme namuose.”
Atrodytų – štai kokia laiminga pabaiga. Tačiau tokios istorijos pabaigos neturi, kaip prisipažįsta Irena: „skausmui atsitraukus labai greitai atsipalaiduoji, pamiršti, kad išvaržos ir tarpslankstelinio disko įtrūkimai niekur nedingo, o intensyviau dirbdamas ar sportuodamas imi ir ką nors pasitempi. Tokiais atvejais džiaugiuosi, kad visada sulaukiame greitos Ievos konsultacijos telefonu, o jei reikia, važiuojame į Vilnių procedūroms.” Taip, degeneraciniams stuburo procesams suvaldyti reikia pastangų, bet gyvenimas be nugaros skausmo to vertas.
Kineziterapeutės Ievos Adomėnienės komentaras
Būsiu atvira, pirmoji Irenos konsultacija nebuvo labai optimistiška, o ji dar atvyko iš kito miesto, kas taip pat buvo sunkinanti aplinkybė. Pradžioje rekomendavau Irenai ramų, tausojantį savaitės režimą ir griežtai rekomendavau visiškai nesėdėti – reikėjo leisti nugarai pailsėti. Ši strategija pasiteisino, tad galėjome judėti toliau. Irena kantriai ir kruopščiai dirbo, laikėsi visų rekomendacijų. Žydrūno palaikymas ir mūsų visų bendras darbas galiausiai davė puikių rezultatų. Dabar jie abu kartu sportuoja namuose vienas kitą prižiūrėdami, pakoreguodami. „Sveikatos saloje” susitinkame kas kelis mėnesius: apžiūriu juos, atnaujinu pratimų programą ir jie dirba toliau. Labai jais didžiuojuosi!
