Vienus nugaros skausmas riečia pamažu, iš lėto, pradžioje kamuodamas maudimu, vėliau vis ūmėdamas ir gadindamas gyvenimo kokybę. Ingridai jis smogė iš pasalų: „Tiesiog pasilenkiau ir nukritau…” Tai buvo ženklas, privertęs peržiūrėti gyvenimo įpročius ir pamilti taip nemėgstamą sportą, nes kito kelio kontroliuoti stuburo išvaržų pasekmes tiesiog nėra. Tai patvirtina ir ši Ingridos istorija.
Ingridai buvo diagnozuotos dvi išvaržos. Paklausta, kaip jas užgyveno, ji svarsto: „Dabar jau suprantu, kad įtakos turėjo visas priežasčių kompleksas: ir fiziologiniai pokyčiai gimus vaikams, ir netinkamas gyvenimo būdas, sėdimas darbas. Tikrai neteisingai viską keldavau, per sunkiai nešdavau, vaikus pasikabinusi ant vieno klubo laikydavau…”. Tik įdomu tai, kad tos išvaržos apie save pranešė labai įžūliai, be jokio išankstinio perspėjančio skausmo, net ir nedidelio. „Skausmas smogė staiga – neteisingai pasilenkiau ir tiesiog parkritau. Nugara surakinta, negaliu net pajudėti, išsitiesti, skausmas tiesiog kaustė,” – pažintį su stuburo problemomis prisimena pašnekovė.
Ingrida nedelsė ir pagalbos ėmė ieškoti jau po pirmojo priepuolio. Ji kreipėsi į masažuotoją osteopatą. „Jis man sustatė stuburo slankstelius į vietas, pasijutau geriau ir toliau gyvenau kaip iki tol. Tačiau medikai, su kuriais dalinausi savo problema, visgi ragino mane imtis prevencinių priemonių, vidinių raumenų stiprinimo, kad po kiek laiko priepuolis nepasikartotų,” – apie pirmuosius ieškojimus pasakoja Ingrida. Ji taip pat išbandė ir traumatologo „išrašytas”, poliklinikoje organizuojamas reabilitacines mankštas, tačiau poveikio nebuvo, nes kaip pati pastebi:
„Salėje aštuoni žmonės, tarp jų ir trisdešimtmečiai, ir šešiasdešimtmečiai, vieniems skauda kojas, kitiems rankas, skirtingi kūnai, skirtingos galimybės, bet visi daro tą patį. Galiu patvirtinti – tai, kas tinka visiems, netinka niekam.”
Praėjo keli metai, Ingridai gimė antras vaikas, ir ydingos laikysenos bei judesių ratas vėl užsisuko, vėl daug pasilenkimų, daug nešiojimo ir… štai antras stuburą surakinęs priepuolis. „Po antrojo priepuolio ir bandymo stotis ant kojų supratau, kad priežasties masažu nepašalinsiu. Vaistai taip pat slopins tik pasekmes, o jei nieko nedarysiu – bus tik blogiau. Aš vegetuosiu, bet negyvensiu,” – apsisprendimo momentą įvardina pašnekovė. Apsispręsti, kaip stiprinti raumenyną, nebuvo lengva. Ingrida į sporto klubą eiti nenorėjo, kita alternatyva – baseinas, bet tada tektų ieškoti trenerio ir mokytis taisyklingai techniškai plaukti, joga ir pilatesas buvo arčiau širdies, bet ji nebuvo tikra, ar tai jai padės: „Jogą jau lankiau anksčiau, ji man patiko. Esu lanksti, o tokie lankstūs ir valingi žmonės kaip aš, dažnai linkę persistengti ir perspausti savo kūną. Ilgainiui pradėjau jausti, kad bendros jogos treniruotės man neatneša naudos, o gal net gali pakenkti. Supratau – jei nenoriu, kad situacija pablogėtų, turiu sportuoti su individualia priežiūra.”
Kreiptis į „Sveikatos saloje” dirbantį profesorių Valierių Jasiūną Ingridai rekomendavo draugė. Jau pirmojo susitikimo metu pašnekovė buvo apsisprendusi – labiausiai ją domina teisingas, sveikatinantis fizinis krūvis. „Prisipažįstu, nemėgau sportuoti ir niekada tuo neužsiėmiau. Tačiau kitos išeities nebuvo, turėjau pamėgti mankštą, kad nebepasikartotų priepuoliai, kad nebijočiau ir nelaukčiau su baime, kada gi čia aš vėl sulūšiu… O tikėtis, kad mane „suremontuos” stebuklingos procedūros, būtų naivu,” – tokią motyvaciją sportuoti įvardija Ingrida.
Po apžiūros tapo aišku, kad kairiarankės pašnekovės kairioji kūno pusė ženkliai stipresnė už dešiniąją. Raumenų disbalansas jos nenustebino, nuostabą kėlė tik tai, kad jis toks akivaizdus ir didžiulis. Siekiant jį eliminuoti Ingridai buvo paskirtos fizioterapijos procedūros ir individualiai parinkta mankšta. Du mėnesius ji mokėsi teisingo pratimų atlikimo, taip pat gavo nemažai buities ergonomikos patarimų: „Sužinojau, kaip teisingai sėdėti, kaip miegoti, kelti sunkesnius daiktus. Man tai buvo naujiena. Visada miegodavau ant pilvo – pasirodo tai tikras peilis stuburui. Bandau keisti įpročius, bet būtent miego poza pasiduoda sunkiausiai.”
Netikėta Ingridai pasirodė ir „Sveikatos salos” sporto ir mankštos metodika. Anot pašnekovės, tai, kad sporto salėje niekas neskuba, nevargsta, buvo nauja, nes sportas ir treniruotės jai visada siejosi su reikalavimu kuo daugiau suprakaituoti, išsikrauti. Tik tokia treniruotė atrodė efektyvi, o čia visi sausais marškinėliais, lyg nieko neveiktų…
Du metus Ingrida dėl laiko stokos ir didelio atstumo mankštinosi namuose. Motyvacijos tam jai nestigo: „Jei jau aš pasiryžtu kam nors, valios nepristingu. Tikrai nereikėjo savęs versti. Pratimai patrauklūs, jiems nereikia specialios įrangos, galima prisitaikyti daug buities dalykų, nusipirkau tik hantelius, pilateso žiedą ir viską galėjau daryti namuose.” Tačiau ilgainiui ėmė kirbėti abejonės, ar tikrai viską atlieka teisingai, stigo žmogaus, kuris pažiūrėtų, pataisytų… Tad dabar jau metus vėl sportuoja salėje: „Sportas salėje suteikia saugumo jausmą, specialistas visada šalia, visada pasirengęs padėti, patikslinti, ar teisingai lenkiuosi, ar pakankama amplitude atlieku judesį… Sportui dabar išnaudoju savo pietų pertrauką: keturias valandas sėdžiu ir dirbu, per pertrauką salėje ištempiu nugarą, atpalaiduoju raumenis, tada dar keturios valandos prie kompiuterio ir visas vakaras laisvas.”
Pokalbio pabaigoje liko apžvelgti rezultatus. Praėjo trys raumenų stiprinimo metai, ką jie davė? Ingrida atvira, svarbiausia, kad nepasikartojo priepuoliai. Taip pat ji jaučiasi sveikesnė, tvirtesnė, ištvermingesnė: „Aš vėl galiu aktyviai leisti laisvalaikį su šeima ir tuo mėgautis, vėl galiu minti dviratį… Numinu 50 km ir nejaučiu nuovargio. Prieš tris metus man tai būtų neįveikiama užduotis.”
Kineziterapeutės Ievos Adomėnienės komentaras
Visų, besikreipiančiųjų su nugaros skausmais diagnozės, jų priežastys ir pasekmės yra individualios, tačiau ne unikalios. Ingridos atvejis, kai skausmas smogia staiga, priepuolio pavidalu – taip pat nėra unikalus. Taip nutinka tikrai neretai. Dažniausiai besiformuojančių deformacijų, išvaržų nejaučia žmonės, turintys anatomiškai platesnį stuburo kanalą, tokiu atveju tos tylios problemos apie save praneša jau būdamos pažengusios, dažnai kritiniais atvejais, kai tarpslankstelinis diskas įplyšta ir paliečia nervą.
Atrodo, kai nugaros nemaudžia, neskauda – nėra ir problemos, o ji atsiranda staigaus ar netaisyklingo judesio metu. Tikrai ne, sveikas tarpslankstelinis diskas įplyšti gali tik traumos, ekstremalaus įvykio metu, bet ne keliant, lenkiantis ar sukantis. Pokyčiai stubure vyksta palaipsniui, provokuojami netinkamo gyvenimo būdo, tad net ir nieko nejaučiantiems tikrai vertėtų reguliariai stiprinti viso kūno raumenyną, padedantį stuburui atlaikyti kasdienes apkrovas.